Ar praėjusi vasara nebuvo ypatingai graži?
Tiek daug mirguliuojančios šviesos ir giedrų dienų. Dažniau buvome lauke nei viduje, popietes leisdami prie ežero, o vakarais klausydamiesi svirplių koncertų. Trumpomis naktimis kartkartėmis buvo pernelyg šilta - net ir atlapoti langai nepadėdavo užmigti. Gyvenimas rodėsi lengvas ir nerūpestingas, slinko savaitės ir net ėmė atrodyti, kad vasara tęsis amžinai.
Laikas vis gi nesustojo - saulė leidosi vis anksčiau trumpindama dienas. Pasidžiaugėme vasara, o dabar išgyvename rudenį. Nors mėgstu prisiminti palaimingas vasaros akimirkas, supratau, kad man patinka ir ruduo.
Kažkas jame yra magiško. Ypatingai žavūs ramūs rytmečiai, kai kyla saulė, visur tirštas rūkas - lyg debesys būtų nusileidę iš dangaus. Gamta tiesiog stulbinamai spalvinga tokiomis rudens dienomis. Kiekvieną dieną medžių lapai pasidengia vis kitu atspalviu, kol vieną dieną nukris ant žemės, artinantis žiemai. Gražus reginys.
Bet ypatingai man ruduo gražus savo šviesa. Nors saulė ritasi žemai dangumi, rodos namai tapo dar šviesesni. Saulės spinduliai įkypai skverbiasi pro praretėjusią medžių lapiją, mesdami taškuotus šešėlius ant sienų ir grindų. Saulė, žinoma, jau ne tokia stipri kaip vasarą, bet vis tiek pakankamai šilta, kad džiugintų. Tokia šviesa man dar gražesnė, nei buvo prieš keletą savaičių.